Artimiems

Kokia pagalba yra efektyvi psichikos liga sergančių artimiesiems? Kaip padedant kitam, nepamiršti savęs?

Linos mama daugiau nei 4 metus serga bipoliniu sutrikimu, maniakine depresija su stipriais pakylimo ir depresijos epizodais. Lina pasakoja, kad per šiuos metus buvo visko. Jos mama daug kartų atkrito, buvo guldoma į ligoninę kviečiant greitąją pagalbą su policija, kreipiantis į teismus dėl priverstinio gydymo, nes būdama pakilimo būsenoje savo ligos nepripažindavo. Pasak Linos tuo metu jos būklė būdavo labai bloga, mama buvo tiesiog neadekvati – ji labai pyko ir visa šeima buvo jai priešai, nes šeima norėjo, kad ji gydytųsi, o mamai tai labai nepatiko. Būdama depresijos epizode, Linos mama pagalbą priimdavo savanoriškai, tačiau jai ligoninė nepatiko, negėrė vaistų, o namie po ligoninės  būdavo dar blogiau, kartais ji tiesiog gulėdavo ir negalėdavo net pajudėti iš lovos, net elementarios savo higienos nebegalėjo palaikyti. Tuo metu visą laiką ją prižiūrėjo Linos tėtis, jis gyveno su ja. Lina atvirauja, jog jos tėtis vieną kartą po gan sunkaus paguldymo į ligoninę sako: „žinai Lina, nebuvo tarp mūsų didelė meilė, kai tuokėmės, bet dabar aš ją jau taip myliu, kad savo gyvenimo be jos jau neįsivaizduoju“.

Per visą ligos laiką Linos šeima patyrė visko: nuo nežinojimo, pasimetimo, beviltiškumo iki susitaikymo ir stiprybės bei pasitikėjimo savimi įgijimo. Lina pasakoja, kad kai paskutinį kartą, prieš kelis mėnesius  mamai pasireiškė liga, ji savo noru atsigulė į ligoninę. Ji ligą jau pripažino ir visai kitaip žiūrėjo į pagalbą, noriai ją priėmė ir visai šeimai buvo žymiai lengviau. Dabar Linos šeima susigyveno ir su mama ir su jos liga. Jie stengiasi suprasti ir atskirti ją, kaip mamą ir jos ligą, išmoko džiaugtis esama situacija, nesijaudinant, kas gali atsitikti blogo dabar ar ateityje.

Lina maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie pagalbą sau ir kaip tai paveikė ją ir jos šeimą.

Papasakok, kaip pati ieškojai informacijos, pagalbos, kai sužinojai apie mamos ligą?

Ieškojau informacijos internete pagal raktinius žodžius „bipolinis sutrikimas“, „psichikos liga sergantys artimieji“ ir kt. tačiau tuo metu informacijos buvo labai mažai. Tuo metu radau skelbimą apie savitarpio pagalbos grupę psichikos liga sergančių artimiesiems ir užsiregistravau. Iš pradžių labai daug tikėjausi, ieškojau konkrečių receptų, ką daryti. Niekur nei internete, nei grupėje konkretaus nurodymo ar atsakymų ant lėkštutės nepateikė „padaryk, tą ir tą ir viskas bus gerai, mama pripažins ligą“, tačiau apskritai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą su mama ir su jos liga. Nes iki tol mes gyvenome taip tarsi važinėtume linksmaisiais kalneliais.

Kiek laiko lankei savitarpio pagalbos grupę?

9 mėnesius, 1 kartą į savaitę.

Kiek žmonių buvo grupėje?

Mūsų grupėje buvo apie 10 žmonių. Visi buvome sergančių artimieji: vaikai, broliai, seserys, tėvai.

Ką tau asmeniškai davė ši grupė, 9 mėnesiai yra ilgas laiko tarpas? Ar lengva buvo pradėti lankyti šią grupę?

Aš žinojau, kad iš šeimos niekas kitas to nepadarys. Aš ir mama esame darantys žmonės, sesuo ir tėtis yra pasyvesni, jie manė, kad gal praeis savaime, gar reikia palaukti ir pažiūrėti, kas bus. Kai mama atkrito, likau tik aš. Galvoju turiu kreiptis pagalbos, nes niekas kitas to šeimoje nepadarys.  

Pradedant grupę susitikau su grupę vedančia psichologe pokalbiui, papasakojau savo situaciją. Po jo pradėjau lankyti grupę, visuomet toje pačioje vietoje, su tais pačiais žmonėmis. Grupėje darbas vyko įvairiai, kalbėdavomės kaip kiekvienas jaučiamės. Kartais kiekvienas pasisakydavome viena kokia nors daugeliui aktualia tema. Būdavo, kad kartais aptardavome vieno žmogaus atsineštą, svarbią, neseniai įvykusią baisią situaciją. Psichologės kalbėdavo labai mažai, kartais pabaigoje pateikdavo savo įžvalgas. Apskritai psichologės yra minėjusios, kad pradedant grupę Jūsų artimasis bus visai šalia Jūsų, galbūt net sėdės ant kelių, stovės šalia, o grupės pabaigoj jis jau kažkur nutolsta ir liekate tik Jūs. Galiu pasakyti, kad taip ir buvo. Iš pradžių buvo kalbama apie tai, kaip mano artimasis, kaip jis jaučiasi, ką gali jis padaryti, o pabaigoje kaip aš jaučiuosi, ką aš galiu padaryti. Net nepajutau kaip, bet viskas apsivertė ir man. Tai labai man padėjo. Ankščiau aš visuomet gyvenau baimėj. Pvz. jei man kas gero įvyksta, kaip aš galiu džiaugtis, kai mamai blogai? Kaip galiu sau leisti džiaugtis? O dabar leidžiu sau gyventi savo gyvenimą, džiaugtis net kai mamai pablogėja. Juk visi tėvai tikisi, kad jų vaikai gyvens laimingai ir linki jiems gero. O mes vaikai savo tėvams padedame kiek galime. Kai mamai būna blogai mes kas antrą savaitgalį važiuojame jos lankyti ir atsidėkojame kiek galime. Aš matau, kokie tėvai yra laimingi, kai mes esame laimingi. Ir tai turbūt yra svarbiausia.

Man asmeniškai buvo sunkiausia suvokti, kad aš tėvams, mamai nesu skolinga. Man tai buvo velniškai sunku, nes aš gyvenu dėl kitų, ne dėl savęs, esu linkusi padėti. Jei kažkas atsitinka artimam, galiu padaryti viską. Tačiau su asmeninio psichologo pagalba, dalyvaudama grupėse po truputį išmokau atsiskirti nuo mamos ir gyventi savo gyvenimą.

Minėjai, jog lankeisi pas psichologą ir individuliai?

Taip, lankiausi ir pagrinde norėjau sužinoti apie mamos ligą, kaip elgtis. Tada maniau, kad dėl savęs neturiu teisės eiti pas psichologą. 

Kai kurie žmonės gan nelengvai priima sprendimą lankyti savitarpio pagalbos grupę, bijo dėl konfidencialumo, nenori atsiskleisti, sutikti kitų grupės narių pvz. parduotuvėje, o gal kaip tik priešingai mano, kad niekas nesupras ką jie išgyvena? Kokia buvo tavo patirtis?

Buvo šiek tiek baimės, nes tai buvo nauja patirtis. Tačiau iškart buvo aišku, kad žmonės išgyvena identiškus jausmus, kaip ir aš. Pamačiau, kad kitų situacija dar sudėtingesnė. Kai suvokiau, kad aš esu ne viena ir ne viena susiduriu su tokia situacija, iškart pasidarė lengviau. Pirmą, antrą kartą buvo nemalonu pasakoti savo istoriją, tačiau po to ateina toks palengvėjimas, kad po to jau lauki susitikimo laiko, kad galėtum išsipasakoti viską kas guli. Ateini pasipasakoji ir paleidi viską, kas slegia. Tada išėjus iš grupės viską pergalvoji, tada nusiramini.

Minėjai, kad iš pradžių grupėje buvo baisu kalbėti. Kas padėjo pasijusti saugiai, priimtai?

Labai buvo svarbu, kaip žmonės atliepia, nes pirmą kartą nežinai, kaip į tave reaguos. Dėl to iš pradžių psichologės daugiau klausdavo, o po to pamačiusi, kad žmonės palaiko, jiems tai yra pažįstama, žinoma, matyta, girdėta tuomet labai atvirai kalbėdavau ir jokios gėdos nebejaučiau. Tačiau tokiam suvokimui reikia laiko. Apskritai grupėje dalyvavusių žmonių išgyvenimai buvo labai intymūs, labai įvairūs ir mano pasitikėjimas grupe labai išsaugo, nes žmonės pasidalindavo, tokiais dalykais, kurių pati galvoju nedrįsčiau atskleisti. Tai suteikė pasitikėjimo, jei jie tiek gali pasakyti, vadinasi ir aš galiu pasakyti.

Grįžtant prie individualaus psichologo konsultacijų, kaip nusprendei kreiptis individualios psichologo pagalbos?

Pirmą kartą į psichologą kreipiausi prieš 4 metus, tuomet kaip minėjau visas dėmesys ir klausimai buvo apie mamą, jos ligą. O tik dėl savęs pas psichologą pradėjau lankytis prieš du metus. Supratau, kad aš esu jauna, turiu tikslų ir noriu gyventi savo gyvenimą. Įstrigo mano psichologės pasakyta frazė: „tu gali pasirinkti, tu gali pergyventi dėl mamos kiekvieną dieną ir laukti kol kažkas bus arba šiek tiek paleisti. Juk ne pirmas kartas, vis tiek kažką darysi. Kiekvieną kartą kažką darote.“ Tas situacijos , ligos paleidimas man buvo sunkiausias. Ilgai mokiausi tai padaryti.

Kita svarbi pagalba buvo savitarpio pagalbos grupėje dėl mano darbo. Visi davė patarimų, kaip su darbu susijusią problemą spręsti, kaip siekti tikslų, kaip keisti profesiją ir pan. visiškai nekalbant apie mano mamą, jos ligą. Ir atėjo toks jausmas, kad kaip gerai, kad galėjau apie save pakalbėti ir tiek daug gavau patarimų.

Iš principo žingsnis po žingsnelio bandai kažką naujo ir žiūri kaip jautiesi. Jei pasijauti laisvesnė, tai tada viskas gerai, sakai sau tu neapleidai mamos, gyveni dėl savęs. Tačiau pastebėjau, kad kiti grupės nariai, savo artimųjų niekad nepaleido, per tuos 9 mėn. iki pat grupės galo laikėsi jų įsikibę.

Man patinka tas jausmas, kai pati tvirtai stoviu ant žemės, tada jaučiuosi gerai ir galiu ne tik sau, bet ir kitiems padėti.

Ar gali įvardinti, kada daugiau pradėjai apie save galvoti? Kada supratai, kad mama ir jos liga nėra pats svarbiausias ir toks neišsprendžiamas gyvenimo klausimas?

Iš tiesų man atsibodo ir pavargau. Galvoju negi aš čia visą laiką suksiu dėl jos galvą? Tai gi niekas nepasikeis, ji sirgs, pasveiks, vėl sirgs ir vėl pasveiks. Tada uždaviau sau klausimą, gal dėl savęs galiu kažką padaryti? Tada pradėjau galvoti, ieškoti atsakymų, užsirašinėti. Supratau, kad galiu dėl savęs daug ką padaryti ir gerai dėl to jaustis. Po truputį atėjo toks suvokimas, o mama tuo tarpu ir sirgo ir sveiko, niekas pas ją nepasikeitė. Tokiu būdu po truputį atleidau vadeles, tą įtampą ir pastebėjau, kad pati pradėjau geriau jaustis.

Psichologė man sakė, kad yra dalykų, kurių negalime mes pakeisti ir mes turime tą suvokti. Iš pradžių galvoji, kad viską čia padarysiu, išgydysiu mamą, ji pasveiks, žinosiu kokius vaistus jai duoti, žinosiu ką daryti. O tada suvoki, kad nepadarysi tu visko, geriau mažiau sukti galvą dėl to ir daugiau leisti laiko su ja kai ji gerai jaučiasi. 

Dabar, kai mamai gerai, mes turime vėl mamą, lygiai tokią pačią ,kokia ji buvo prieš susergant. Dėl to dabar ir mėgaujamės kiekviena akimirka. Jeigu jai bus blogai, žinome, kad ji pakankamai stipri, kad vėl pasveiktų. Suvokiame, kad kai bus blogai, tada kažką ir darysime, o dabar reikia džiaugtis situacija, kokia ji yra. Dėl to planuojame visokias išvykas, dažniau grįžtame namo pas mamą, leidžiame kartu laiką. Nebeplanuojame tolimų planų, kad kai mama pasveiks tada viską darysime. Mamai, kad ir trumpai dabar yra gerai, tuo dabar ir džiaugiamės.

Nebeliko didelių lūkesčių nei sau, nei mamai?

Taip, mes jos nebespaudžiame visiškai. Ir ankščiau jos labai nespausdavome ir dėl to kad vaistų negerdavo, griežtai nekalbėdavome. Mes labai ja pasitikėjome ir supratome, kad toje ligoje yra visko. Mamai prireikė 4 metų, kad suvoktų savo ligą, pripažintų ją. Aš nežinau, kaip jai tai atsitiko. Ji vieną dieną grįžo ir pradėjo viską apie ligą šnekėti, domėtis, straipsnius skaityti, lankytis bažnyčioje, pasakoti apie savo išgyvenimus. Vartydama savo nuotraukas, įvardijo savo ligos epizodus, kada krito, kada kilo. Manau yra nepaaiškinamų dalykų, ir tai kad mama pripažino savo ligą yra nepaaiškinamas dalykas. Manau visada yra viltis.

Kaip Jūs šeimoje emociškai vienas kitą palaikydavote?

Kai mama susirgo, mes su sese rėmėmės viena į kitą. Ji buvo man labai stiprus ramstis, kai man būdavo sunku. Kadangi abi gyvename Vilniuje, dažnai susitikdavome, kalbėdavomės, pasidalindavome mamos lankymą, skambindavomės tėčiui klausdavome, kaip mamos reikalai. Apskritai mes esame kaip vienas kumštis, mūsų ryšys labai stiprus.

Ar tokį ryšį turėjote iš pat pradžių, ar susikūrėte?

Mūsų šeima visada buvo graži, neturėjome didelių pykčių. Tačiau dabar emocinis ryšys pastiprėjo. Kai studentavimo laikais su tėčiu pakalbėdavome 5 min., tai dabar kalbamės po valandą. Mano tėtis yra uždaresnis, tačiau išsikalbėti ir jam labai reikia. Jis yra jautrus ir jam labai sunku. Jis buvo šalia mamos visą laiką, kiekvieną dieną. Mes su sese gyvendamos kitame mieste visko nematėme ir nepatyrėme, tiek kiek jis. Mes kaip vienas kumštis. Jei kas blogai, susiskambinam, aš metu darbus, važiuojam, sutvarkom reikalą, nieko nelaukiam.

Turite planą, ką daryti, jei mamai bus blogai?

Dabar jau žinome, kur kreiptis, kam skambinti, ką daryti, kai mamai pakilimas ar depresijos epizodas. Neturime kažkokio užrašyto plano, bet turime suvokimą ir tai mus nuramina. Nebus taip, kad nežinosime, ką daryti.

Kai mamai blogai, ji tau skambina? Turite artimesnį ryšį su ja?  

Taip. Man patinka padėti, be to tai yra mano mama. Mama labai mėgsta tvarkytis ir kartais, kai jai būna blogiau, nepajėgia nieko daryti. Tada, ją raminu, kad viskas gerai, nepadarei šiandien kažko, padarysi rytoj. Mamai sakau, kad neužsikeltų labai didelių tikslų. Ji nusiminusi, nes ankščiau ir valgyti padarydavo ir indus išplaudavo ir namus susitvarkydavo, o dabar to nepadaro. Aš jai sakau, kad dėl to jog kažko nepadarysi niekas nepasikeis, siūlau mamai kelti mažesnius tikslus. Vien tai, kad išeisi pasivaikščioti į kiemą, jau bus didelis pasiekimas, jau lovoj negulėsi. Ir skatinu daugiau bendrauti su tėčiu, o visi kiti darbai palauks, tai nesvarbūs dalykai. Visuomet pabrėžiu, kad svarbu bent kiek pajudėti ir pabendrauti su tėčiu – tik du tikslai. Ir po tokio pokalbio jai palengvėja. Mūsų tėvams sunkiau keistis ir daryti naujus dalykus. Jaunimas linkę išbandyti meditacijas, jogas, įvairias technikas. Tuo tarpu vyresni dažniausiai į viską žiūri skeptiškai. Tačiau mamai vis tiek patariu keltis kuo mažesnius tikslus, juos užsirašyti ir po truputį judėti.

Mini, kas padeda mamai, gal gali paminėti, kas tau pačiai labiausiai padėjo?

Pirmiausia, tai psichologo pagalba. Kai jaučiu, kad jau viskas krenta man iš rankų, neleidžiu aš sau visiškai palūžti. Kai jaučiu, kad šiek tiek blogiau iškart skambinu psichologui ir derinuosi vizitą. Bėgant laikui pradedu labiau save pažinti ir suprasti kaip jaučiuosi. Dar daug skaitau. Skaitymas mane ramina. Taip pat sportuoju. Sportas man padeda ne tai kad pasimiršti, bet susidėlioti mintis. Atradau, kad bėgiojimas man labai patinka. Taip pat stengiuosi sau išsikelti ne per didelius, realistinius tikslus su aiškiu žinojimu, kokius žingsnius turiu toliau daryti, kad juos pasiekčiau. Kai mamai patari, tada pradedi galvoti ir kas tau pačiai tiktų.

Kaip mamos liga paveikė tavo asmenini gyvenimą? Kiek tau metų?

Man 25 metai. Mamai sergant turėjau vaikiną, jis palaikydavo, tačiau vėliau gan bjauriai išsiskyrėme. Tada jis man sakė, kad ir aš sergu ta pačia liga kaip ir mano mama. Buvo skaudu. Šiuo metu artimų santykių neturiu. Darbe pakankamai tobulėju ir nebijau keisti darbo. Apskritai visa situacija su mamos liga man davė daug drąsos. Mūsų šeima gan kukli, neina kiaurai, tačiau kai reikėjo dėl mamos ėjau visur – su tais pačiais advokatais, kreipiantis į policiją ir negalvojau kas ką pagalvos ar kas iš to gausis. Tiesiog reikėjo ir dariau. Ši patirtis padeda man ir dabar, visad bandau, negalvodama pasiseks ar ne. Na, nepasiseks tai nepasiseks, pabandysiu kitąkart.

 Gal gali paminėti gyvenime situacijas, kur pasireiškia ta įgyta drąsa?

Pirmiausia tai išdrįsau įgyvendinti savo svajones, kurių niekad nedrįsau įgyvendinti. Pavyzdžiui, kad aš galėčiau dirbti ta darbą, kurį tikrai noriu. Kad galiu keisti esamą situaciją vardan savo svajonių. Aš pradėjau savanoriauti su vaikais, seneliais. Man patinka prisidėti darant gera. Ta drąsa man davė pasitikėjimo savimi. Manau, kad viską galima pereiti, neapriboju savęs.

Ar turi baimę, kad pati gali susirgti psichikos liga?

Pagaunu save, jei keičiasi nuotaikos arba jei esu apatiška, tai pagalvoju gal ir man čia kažkas darosi, nes žinau kad mama serga. Klausiau to ir savo psichologės ir ji man sakė, kad tokia tikimybė yra, tačiau kuo geriau atpažinsiu savo jausmus ir atitinkamai reaguosiu, tuo mažesnė tikimybė, kad man kažkas panašaus galėtų atsitikti. Žinau, kad esu jautresnė. Jei jaučiu, kad nuotaika prasta, iškart kreipiuosi pagalbos.

Tu pati ir tavo šeima daug perėjo ir išmoko, ką patartum kitiems?

Matau, kad man ir aplinkiniams labiausiai padeda, kai kreipiamasi pagalbos. Mes negalime visko padaryti patys, todėl pagalba yra labai svarbu, ypač psichologų, kitų šeimų, kurie turi tą pačią situaciją. Man neatsakė jie į klausimą kaip padėti mamai, kad ji nebesirgtų, bet man atsakė į klausimą kaip man su mamos liga gyventi ir būti laimingai. Man tas labai padėjo. Taip pat svarbu nesukti per daug galvos dėl ateities. Daugiau džiaugtis tuo, kas dabar yra. Jei kas ir nutiks, tuomet ir spręsite klausimą. Kiekvieną rudenį ir pavasarį mamai pablogėdavo, žinojau, kad artėjant šiems sezonams reikės atsiprašyti iš darbo, padėti mamai. Dar svarbu neužsidaryti savyje, bendrauti su kitais. Jeigu jauti, kad nori kažką pasakyti, tai pasakyk. Aš turėjau artimų draugų, kuriems pasakiau apie mamos ligą. Nelabai jie ką suprato, ar kuo nors padėjo, tačiau pats pasakymas man padėjo paleisti nuo savęs, nesinešioti paslaptyje. Nejaučiau gėdos dėl mamos, ir jei reikia atvirai pasakau.

Apskritai ši liga mūsų šeimą suartino, mes dažniau ir ilgiau kalbamės. Mūsų šeima tai vienas kumštis. Jei ir bus kažkas ateityje, tai kartu viską įveiksime.  

Jeigu norėtumėte dalyvauti artimųjų savitarpio pagalbos grupėje, kreipkitės žemiau nurodytais kontaktais. Grupę organizuoja psichologė Raimonda Žilinskaitė.

|| Susidomėję bus kviečiami į individualią konsultaciją (gyvai arba telefonu), kurios metu pristatysime grupę ir aptarsime Jūsų lūkesčius.

|| Grupės vieta – virtuali / fizinė (priklausys nuo besikreipiančių gyvenamos vietos ir COVID situacijos)

|| Vieno susitikimo trukmė 1,5 val. kartą per savaitę 

|| Susitikimo kaina: 5 eur.

Susisiekime:

Telefonu: +370 68584909
El. paštu: pagalbaartimiems@gmail.com
Per soc. tinklus: facebook

Artimiems, atvejo vadyba

Artimųjų vaidmuo atsistatymo procese

Šeimos nario psichikos liga yra ypač sunkus ir sukrečiantis įvykis tiek sergančiojo, tiek artimųjų gyvenime, todėl svarbu, kad šeima gautų pagalbą nuo pirmųjų sergančiojo hospitalizacijos dienų. Tai leistų artimiesiems nuo pat pradžių dalyvauti  sveikimo procese.

Šiuolaikinio gydymo požiūriu, gydymo sprendimams bei reabilitacijos eigai didelę įtaką daro paciento asmeniniai poreikiai ir polinkiai. Svarbu, kad jis pats dalyvautų priimant sprendimus, jei tik leidžia jo sveikatos būklė. Ištikus krizei, neretai, pacientas patiria nemalonius išgyvenimus, kurie apsunkina paciento įtraukimą į gydymo strategijos kūrimą. Vis dėlto, vos būklei pagerėjus toks įtraukimas yra įmanomas. Tokia pat svarbi artimųjų pagalba, siekiant kurti sveikimui palankias sąlygas, užtikrinti asmeniui pritaikytą gydymą bei gydymo tęstinumą po išsirašymo iš ligoninės. Dažniausiai ligoninėje atliekami pradiniai gydymo žingsniai, o ligoniui atsistatyti reikia gerokai daugiau laiko.

Prognozė labai priklauso nuo pagalbos, kurią pacientas gauna, svarbu skirti dėmesio ir akcentuoti tai, ką žmogus gali padaryti ir stengtis pritaikyti aplinką prie jo poreikių. Reikšmingas ir reguliarus vaistų vartojimas, psichologinė pagalba, darbinė reabilitacija, kitos pagalbos priemonės. Net ir esant sunkiam psichikos sutrikimui, svarbu, kjog žmogus galėtų išsaugoti orumą, dirbti bent pora valandų per dieną, jaustis reikalingu bendruomenės nariu. Nenuostabu, kad paciento sveikatos sutrikimas paveikia ir artimuosius, jiems rekomenduotina pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistais dėl savo sveikatos, dalies sutrikimų galima išvengti jei imamasi veiksmų iš anksto.

Tai, kaip artimieji vertina ligą, veikia jų pačių gerovę. Siekdami sumažinti artimųjų kančią, pirmiausia norime pagerinti esamos situacijos sunkumo vertinimą. Švietimas, praktinis mokymas ir emocinis palaikymas artimiesiems padeda ligos situaciją vertinti mažiau grėsmingai ir jaustis veiksmingiau dirbant su ja.

Pagalba artimiems – iniciatyvi specialistų komanda, norinti pakviesti šeimos narius susipažinti su liga ir ieškoti sveikimo galimybių kartu.  Siūlome šeimos susitikimus, kurių metu:

  • Suteikiame žinių apie ligą Padedame kelti tikslus ir juos įgyvendinti sergančiojo ir šeimos atžvilgiu
  • Mokome pastebėti teigiamus pokyčius šeimos nario atsigavimo procese
  • Padedame atskirti tai, ką Jūs pajėgūs keisti, nuo to, ko nepajėgūs, padrąsiname keisti tai, kas Jūsų galioje, ir padedame susitaikyti su tuo, kas Jums nepavaldu
  • Išklausome ir suprantame jūsų nerimą, kančią, abejones, nusivylimus
  • Pagal poreikį atliekame sergančiojo įgūdžių atkūrimą, padedame susirsti darbą ir sprendžiame nepriklausomo apgyvendinimo klausimus

|| Susitikimas su šeima organizuojamas Jums patogioje vietoje. Į tokio pobūdžio susitikimą kviečiamas žmogus, kurį ištiko krizė ir jo / jos artimieji, dalyvaujantys kasdieniniame gyvenime bei du mūsų komandos specialistai.

|| Susitikimo trukmė 1,5 – 2 val.

|| Susitikimui su šeimos nariais kaina:  60 eurų (dalyvaujant 2 specialistams)

Susisiekime: Telefonu: +370 662 16 616
El. paštu: pagalbaartimiems@gmail.com
Per soc. tinklus:https://www.facebook.com/pagalbaartimiems

Artimiems

Kaip edukuoti vaikus, kai vienas iš tėvų serga psichikos liga?

Jeigu Jūsų šeimoje, giminėje yra vaikų, kurių bent vienas iš tėvų serga psichikos liga, juos nuolat būtina edukuoti apie psichikos ligą. Beveik visi vaikai mano, jog vienaip ar kitaip yra kalti dėl tėvų problemų. Dėl to kyla įvairūs jausmai ir išgyvenimai.

Vaikams būtina paaiškinti, kad nei pats žmogus, nei aplinkiniai o ypač patys vaikai nėra kalti dėl šios ligos atsiradimo ir jie niekaip negalėjo įtakoti jos atsiradimo.

Kartais vaikai galvoja, kad jeigu bus pakankamai rūpestingi, tėvai jausis geriau ir netgi taps tokie kaip anksčiau. Svarbu kartu aptarti, kad vaikai negali išspręsti tėvų problemų, kad ir ką darytų. Jūs suaugę žmonės dėsite visas pastangas, kad išspręstumėte jas ir patikinsite, jog vaikams nėra dėl ko rūpintis ar išgyventi. Tačiau vaikai gali įvairiais būdais pasakyti savo sergančiam tėčiui ar mamai, kad jie labai rūpi. Paskatinkite vaikus savo mamai ar tėčiui būti draugiškiems ir dėmesingiems bei pasakyti, kad Jis ar Ji yra labai svarbus, nepaisant ligos.

Taip pat svarbu aptarti ir ateities perspektyvą – reikia ramiai paaiškinti, kad kai kurios psichikos ligos gali tęstis ir visą gyvenimą. Dauguma žmonių, sergančių psichikos ligomis, pasveiksta. Tačiau tai užima daugiau laiko nei gydant fizines ligas. Gydymosi metu gali būti pagerėjimų ir pablogėjimų. Kartais pagerėjimą pavyksta pasiekti palengva, kartais su atkryčiais. Atkryčiai prislėgia visą šeimą, nes viską reikės pradėti iš naujo, bet tai yra normali sveikimo proceso dalis.

Daugiau informacijos rasite specialiai mokyklinio amžiaus vaikams ir jaunuoliams parengtame leidinyje, kurių tėvai turi psichikos sveikatos problemų:
Kasatsitikotavotevams

Artimiems

Kaip artimieji gali padėti ir kas svarbiausia?

Kaip padėti sergančiam ir kas svarbiausia.

Jeigu Jūsų artimam žmogui diagnozuota psichikos liga, pvz. šizofrenija, bipolinis sutrikimas, sunki depresija ir kt. svarbiausia yra padėti surasti jam tinkamą gydymą bei lėšų tam gydymui apmokėti. Ligos paūmėjimo metu pagrindinis metodas bus vaistai, bet vėliau, sergančiam grįžtant į kasdienį gyvenimą labai efektyvi yra psichologo ar prichoterapeuto pagalba. Tokia pagalba gali būti reikalinga ir artimiesiems.

Tik stabilizavus sergančiojo sveikatą galima padėti pasirūpinti savarankišku apgyvendinimu, jo užimtumu ir laisvalaikiu. Būtina apgalvoti ir pasirūpinti sergančiojo išlaikymu, kol jis reabilituosis ir galės pilnai arba iš dalies pats išlaikyti save. Čia dažnai tenka išspręsti teisinius, nuosavybės, paveldėjimo ir kt. klausimus.

Nuo gydymo kokybės ir sergančiojo gyvenimo aplinkos priklauso, kiek ilgai žmogus bus pajėgus gyventi be atkryčių, nesigulant į ligoninę. Labai svarbus bendradarbiavimas tarp psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų ir artimųjų įtraukiant ir įgalinant sergantį priimti sprendimus bei jausti atsakomybę už gydymąsi ir kitus jam svarbius klausimus.

Artimieji turi suprasti ir nuolat gilinti žinias apie ligą, skatinti sergantį gydytis ir padėti stebėti simptomus, atpažinti įspėjamuosius atkryčio požymius. Pasveikimo laikotarpiu labai svarbu palaikyti ir per daug nereikalauti, tačiau ir neprisiimti visų darbų ir atsakomybės sau.

Artimiems

Norėdamas padėti kitiems – pirmiausia turi padėti pats sau

Artimieji esantys šalia psichikos liga sergančio žmogaus patiria įvairių jausmų ir iššūkių, su kuriais tenka dorotis kasdien. Be įprastų elementų gerai psichikos sveikatai palaikyti – pakankamo miego, aktyvumo, sveikos mitybos, svaigalų atsisakymo ir pokalbių apie savo jausmus, išgyvenimus – Jums reikėtų:

  1. Nuolat domėtis, mokytis apie artimojo ligą. Šiam tikslui ypač praverčia knygos, keletas rekomenduojamų:
    –       Apie proto sveikatą ir jos sutrikimus, Dainius Pūras
    –       The Complete Family Guide to Schizophrenia: Helping Your Loved One Get the Most Out of Life by Kim T. Mueser and Susan Gingerich
    –        Surviving Schizophrenia: A Manual for Families, Patients and Providers by E. Fuller Torrey
    –        Schizophrenia for Dummies by Jerome Levine and Irene S. Levine
    –        The Bipolar Survival Guide: What You and Your Family Need to Knowby David J. Miklowitz
  2. Kreiptis individualios psichologo, psichoterapeuto pagalbos, jei jaučiate, jog kuris laikas sunkiai susitvarkote su iššūkiais patys. Individualios psichologo, psichoterapeuto konsultacijos gali padėti ir vaikams, kurių artimieji serga psichikos liga.
  3. Dalyvauti savitarpio pagalbos grupėse, kur psichikos liga sergančių artimieji dalinasi savo sunkumais, išgyvenimais ir palaiko vieni kitus. Didžiausia nauda yra suvokti, kad tokioje situacijoje esi ne vienas ir ilgainiui pasisemti patirties ir išminties vieniems iš kitų. Kaip tik Krizių įveikimo centras kviečia į grupę suaugusiems.